Monikos gyvenimo kelionė prasidėjo Tailande

Keliavimas po pasaulį – tai gyvenimo būdas. Šį kartą kalbinu Moniką Bobinienę, kuri su šeima Tailande keliauja, o gal labiau keliaujant tiesiog gyvena nuo šių metų sausio mėnesio. Ir jų kelionės nesudrumztė nė koronos virusas. Ne, sienoms užsidarius jie neatsisakė savo planų pamatyti ir pažinti pasaulį ir per pasaulį save, nemetė savo tikslo ir negrįžo į Lietuvą, tiesiog prisitaikė prie esamos situacijos ir tęsia savo kelionę toliau. Kaip sekasi šiai trijų asmenų šeimynai laiką leisti šioje šalyje?

Kai yra didelis noras keliauti, tuomet ir aplinkybės susidėlioja palankiai

– Monika, susipažinkime. 

Esam Bobinų šeima. Aš Monika, mano vyras Vilius ir mūsų mažoji Leonora, kuriai šiuo metu pustrečių metukų. Nemėgstam sau klijuoti etikečių – kiti dažnai išsigąsta, kai prisistatom verslininkais ar investuotojais, todėl kelyje leidžiam sau būti tiesiog keliautojais.

Keliautojai Monika, Leonora ir Vilius Bobinai Khao Sok parke

–  Kelionė, kuriai ne kiekvienas pasiryžta – ne dėl jos ilgumo, o ne dėl neapibrėžtumo. Kaip sugalvojote keliauti jūs?

 Jau seniai kirbėjo aplankyti Tailandą, tačiau dėl įvairių aplinkybių vis nepavykdavo. Tai nėštumas, tai namo statybos. Mintis išvažiuoti su bilietu į vieną pusę man gimė prieš pusantrų metų, kuriant savo svajonių žemėlapį. Tąkart jį kūriau pagal tokią metodiką, kur reikėjo ne tik iš iškarpų suklijuoti svajones atspindintį plakatą, bet kartu atsakyti ir į tam tikrus klausimus. Jie turėjo padėti užvesti ant kelio ko iš tikrųjų noriu gyvenime. Viena iš užduočių buvo surašyti visas kadanors turėtas svajones nuo pat vaikystės. Pamačiau kiek daug jų buvo išsipildę, bet viena labai rėžė akį – norėjau kurį laiką pagyventi užsienyje, tapti “pasaulio piliete”, drąsiai kalbėti užsienio kalbomis. Atsakius į klausimus pažiūrėjau į savo svajonių žemėlapį. Jame buvo vaizdas: vyro ir moters siluetai stovi tamsoje, ant upės kranto. Kitoje upės pusėje nuostabi miesto panorama – dangoraižiai, daug švieselių. Šis vaizdas tapo mano kelrodžiu mūsų kelionės link. Nežymiai užsiminus apie ilgos kelionės idėją vyrui, jam mintis iš karto patiko. Jis taip užsikabino už tos minties, kad jau tą patį vakarą svečiuojantis pas draugus jis drąsiai pasakojo, kad kitais metais planuojam didelę kelionę į Azijos šalis. Taigi ruošimasis kelionei užtruko vienerius metus. Sąmoningai davėm sau laiko, kad spėtume viskam pasiruošti. Išvažiuoti nebuvo taip lengva – abu tuo metu vadovavom savo įmonėms, įsirenginėjom namą, o Leonorai buvo vos vieneri. Bet kai sieki savo tikslo – per metus galima daug nuveikti. Mūsų įmonės Lietuvoje šiuo metu toliau sėkmingai veikia, joms vadovauja puikūs savo srities žinovai. O naujai įrengtame name gyvena patikimi nuomininkai.

Pradžioje kelionės planas buvo – bilietas į vieną pusę. Bilietus buvom nusipirkę likus pusei metų iki kelionės. Vėliau tvarkantis Tailando vizos dokumentus paaiškėjo, kad norint gauti vizą reikia turėti išvykimo iš šalies bilietą. Pažiūrėjom į žemėlapį ir dūrėm pirštu į Singapūrą. Bilietai iš Krabi į Singapūrą kainavo vos 90 Eur visiems trims, tad daug nesvarstėm. Daugiau jokio plano nebuvo. Tas jausmas, kai leidi Visatai viską sudėlioti už tave – mane labai veža!

–   Kokiose vietose Tailande pabuvojote? 

Į Tailandą atvykom sausio mėnesį. Dvi savaites praleidom Bankoke. Tada vykom į Khao Sok nacionalinį parką, nakvojom romantiškuosiuose nameliuose ant vandens. Galiausiai atplaukėm į Koh Pangan salą. Visą mėnesį gyvenom nuošaliame namelyje ant pat jūros kranto. Gyvendami Koh Pangan taip pat kelioms dienoms buvom nuvykę į šalia esančias salas Ko Samui ir Ko Tao.

Kas nenorėtų pagyventi tokiame rojaus kampelyje? Koh Tao sala

Iš šito Rojaus kampelio išvykom į Krabi. Buvom rezervavę viešbutį prie pat oro uosto ir laukėm savo skrydžio į Singapūrą. Iš Singapūro turėjom planų keliauti į Malaiziją ir Indoneziją. Jau turėjom lėktuvo bilietus į Balį. Tada ir prasidėjo visi neramumai dėl Covid-19. Mūsų kovo 18-tosios skrydis buvo perkeltas kitai dienai. Apsvarstėm kur norim prabūti karantiną ir nusprendėm likti Tailande. Bijojom nepasiekti Balio ir įstrigti Singapūre ar Malaizijoje. Juolab, kad viskas užsidarinėjo ir kažką pamatyti kelyje nebuvo nei noro nei galimybių. Išsinuomojom nuostabią vilą Krabi priemiestyje ir karantiną saugiai prabuvom ten. Po mėnesio dar penkiom savaitėm persikėlėm į Ao Nang, Krabi.

Bobinų šeima Krabi ir Leonoros tailandietė auklė

Vėliau automobiliu per visą šalį nukeliavome į Patają, kur vėl apsistojom beveik mėnesiui. Būdami ten aplankėm ir Koh Larn salą. Iš Patajos vėl turėjom smagų dviejų dienų tripą į Tailando šiaurę. Ten šiuo metu ir esam. Keliems mėnesiams esame apsistoję Chiang Mai mieste.

Iš čia turim planų važiuoti į Puketą ir pagaliau pamatyti Phi Phi ir visas kitas gražiąsias salas, kurios per karantiną, kai gyvenom Krabi regione, buvo neprieinamos.

–  Kaip skiriasi keliavimas Tailande prieš karantiną, karantino metu ir po jo? 

Kadangi po karantino keliaujam nuomotu automobiliu, tai jokių sunkumų nepatiriam. Aš matau daugiau pliusų nei minusų. Nėra didelių kamščių, lankytinose vietose nėra turistų, labai nukritusios kainos. Aišku, ne viskas kol kas atidaryta, nevyksta daugelis turų ar kitų turistų atrakcijų. Tačiau Tailande pasirinkimas toks didelis, kad net 50% pramogų užsidarius, liks dar 50%. O vietos kurios veikia – labai tajiškom kainom. Prieš kelias dienas turėjom tokią patirtį – nusipirkom elektroninius bilietus į Night Safari per Klook programėlę. Nuvažiuojam, prie įėjimo rodom bilietus, o mums sako, kad įėjimas nemokamas. Viskas nemokamai – ir įėjimas, ir šou, ir turas traukinuku, nes nėra turistų – vien tajai. Tai už el. bilietus pinigus grąžinomės ir pramogavom nemokamai. Ir taip dabar daug kur vyksta. Labai sumažėjusios kainos ir restoranuose, turguose, gatvės prekyboje, apgyvendinimo, automobilio nuomos. Manau daug išlošiam keliaudami būtent dabar.

–  Kur labiausiai patiko? Kaip pasirenkate vietas kur vykti toliau?

Įsimylėję Tailando šiaurę

Man patinka visur. Mes keliaujam lėtai ir nelakstom po lankytinas vietas kaip akis išdegę. Aš turbūt tai labiau pavadinčiau ne keliavimu, o gyvenimu, dažnai keičiant gyvenamąją vietą. Atvykus į naują šalį ar miestą aš noriu pasivaikščioti ar pasivažinėti gatvėmis, nueiti į turgų, paragauti vietinio maisto. Pamatyti, kokie žmonės čia gyvena, kokia bendra atmosfera jaučiasi. Aplankyti lankytinas vietas pasiliekam savaitgaliams. Kiekviename mieste ar saloje galiu atrasti kas patiko ir kas nelabai. Šiuo metu turbūt labiausiai išskirčiau Chiang Mai. Bet gal būt dėl to, kad dar neseniai čia atvažiavom, dar viskas nauja, nematyta, neatrasta, neragauta. Man čia toks tailandietiškas San Franciskas – sveikas, gyvas, sąmoningas miestas alsuojantis kultūra ir charizma. Kažkaip neteikiam daug reikšmės tam, kur važiuosim toliau. Viskas, rodos, klostosi savaime – su kažkuo pasikalbi, kažką perskaitai, pamatai kokį gražų paveikslėlį. Iš tų puzlės detalių pamažu viskas susidėlioja.

Kai atsidarys sienos norim pamatyti Balį, Vietnamą, Japoniją. Važiuosim ten, kur bus galima. Čia – kaip žaidimas, kai atvažiuoji į oro uostą ir perki bilietą į pirmą išskrendantį lėktuvą. Tai ir mes panašiai darysim. Kas atsidarys ten ir skrisim. Mums visur įdomu. Šitoj vietoj, manau, labai tiktų Dalai Lamos žodžiai “Nėra kelio į laimę. Kelias yra laimė”. Dabar taip ir gyvenam. Kelyje augam, tobulėjam, susiduriam su iššūkiais, o juos išsprendę keliaujam toliau – jau stipresni, išmintingesni, laimingesni.

–  Papasakokite apie subtilybes keliaujant su vaiku. 

Nežinau, ką patarti, nes visi vaikai skirtingi. Mūsų Leonora labai judri, smalsi, norinti bendrauti. Kol jai dveji, tai ir poreikių nedaug. Vaikai labai greitai adaptuojasi. Namai ten, kur tėvai. Mes nesusiduriam su dideliais sunkumais, jei esam kelyje pietų miegą pamiega automobilyje. Turim nešioklę, jeigu leidžiamės į ilgesnį pasivaikščiojimą pėščiomis.

Vaikams gerai ten, kur gerai jaučiasi jų tėvai

Puoduko reikalus nuo pirmų kelionės dienų išmoko daryti tiesiai ant suaugusiųjų klozeto. Su maistu mes irgi nežaidžiam, dukra valgo tą patį, ką ir mes. Jeigu nevalgo pietų, pavalgys per vakarienę – iš bado nenumirs. Keliaudami mėgstam aplankyti parkus, paplūdimius, vaikų žaidimų aikšteles. Daugumos Tailando miestų parkai labai gražūs, tvarkingi, juose daug veiklos vaikams. Beveik visur yra vandens telkinukai knibždantys nuo žuvų. Su dukra mėgstam išsivirti ryžių ir atsinešti į parką pamaitinti jais žuvytes. Su Leonora kartu einam darytis masažą ar kitas mergaitiškas procedūras. Tailandietės labai myli vaikus. Niekas nenustemba kai ateini su vaiku. Kolektyvas mielai žaidžia ir užsiima su mažąja, kol mama lepinasi procedūromis.

Leonora kartu su mama mėgaujasi tailandietišku masažu

– Tailandietiškas maistas –atskira kultūros dalis. Kaip sekasi susidraugauti su kiek neįprastu mums maistu jūsų šeimai?

Pagyvenusi Tailande susidariau visai kitokį vaizdą apie Tailando virtuvę, nei lankydamasi prabangiuose tailandiečių restoranuose Lietuvoje. Orginalus, turistams nepritaikytas maistas – labai aštrus. Patiekalai, kuriuos galiu valgyti  – Tom Kha sriuba, įvairiai paruoštos krevetės, ryžių patiekalai ar žaliasis karis („green curry”) – bet prašau, kad darytų  neaštriai, nes kitaip neįmanoma valgyti 🙂

Leonora neišranki – valgo viską, ką valgo ir jos tėveliai

Didžiausias mano džiaugsmas kalbant apie Tailando maistą – švieži vaisiai ir kokosai. Vos tik atvykę į Tailandą išgerdavom po du-tris kokosus per dieną. Vaisių pasirinkimas irgi dieviškas – mangai, arbūzai, mangustinai, papajos – viskas tiesiog tirpsta burnoje. Aš nevalgau mėsos, daug gaminu namuose – tai galimybė kasdien mėgautis šviežiais vaisiais ir daržovėm mane labai džiugina. Taip pat labai patinka, kad Tailande ant kiekvieno kampo gali gauti šviežių vaisių kokteilį, tik reikia paprašyti nedėti cukraus. Jie kažkodėl visur deda cukrų. Net jei trintų bananų kokteilį užsisakysi – vistiek įdės cukraus arba sirupo, jeigu nepaprašysi kitaip.

Švieži kokosai – didžiausias džiaugsmas

– Pakalbėkime apie tokio gyvenimo būdo iššūkius ir privalumus.

Visko būna, Leonorai ranka buvo lūžus, man kojos pirštas, atšauktas skrydis, vienos vilos šeimininkė turėjo problemų su pažadų ištęsėjimu – teko neplanuotai ieškotis kitų namų. Būna ir darbinių iššūkių, kai per atstumą tenka spręsti problemas, kurios atrodo neįveikiamos. Bet juk ir sėsliai gyvenant iškyla panašios problemos ir iššūkiai. Gyvenimas tuo ir gražus.

Monika rekomenduoja visiems išbandyti “bilieto į vieną pusę” terapiją ir nebijoti iššūkių. Aukščiausiame Bankoko pastate ant stiklinio tako.

Atvažiavę į naują miestą paprastai iš anksto nebūnam rezervavę nakvynės. Dažniausiai nerizikuojam užsakinėti internetu, mėgstam apžiūrėti gyvai, pamatyti rajoną, kuriame gyvensim. Esam gana išrankūs – vis dėlto vietos kuriose gyvenam tampa mūsų namais, kad ir labai trumpam. Man reikalinga pilnai įrengta virtuvė, vyrui – darbo kambarys, Leonorai irgi reikia erdvės namie. Labai džiaugiamės radę tinkamą vilą ar namą su baseinu, kiemu ar vaikų žaidimų aikštele kieme. Kartais tinkamo būsto paieškos užtrunka ir tampa tikru iššūkiu. Taip nutiko atvažiavus į Patają. Vos atvykę apsistojom viešbutyje vienai nakčiai ir galvojom sekančią dieną tikrai kažką rasim tinkamo apsistoti mėnesiui. Ryte išsiregistravom ir per visą dieną nieko neradę vakare apsistojom kitam viešbutyje. Pirmasis mums nelabai patiko. Ryte vėl išsiregistravom su viltimi rasti namus. Deja… Taip kartojosi keturias dienas iš eilės. Jau buvom pavargę nuo nuolatinio kraustymosi ir nesėkmingų paieškų. Juolab, kad tris paras prieš Patają praleidom kelyje, tai jau visą savaitę buvom kaip be vietos.  Galiausiai radom, ko ieškojom – nuostabią vilą su baseinu priemiestyje, uždaram kvartale, už tikrai patrauklią kainą.

Gyvenant kelyje nuolat susiduriam su iššūkiais, bet jie tam ir skirti, kad mokytumės, tobulėtume. Tas tobulėjimo procesas man ir patinka labiausiai. Dar nebuvo problemos, kuri neturėtų išeities. Su Vilium visada daug dėmesio skyrėm santykiams, o ši kelionė dar labiau tai įprasmina. Kasdieną stiprėjam ne tik asmeniškai, ne tik kaip pora, bet ir kaip šeima. Mokomės būti kartu, toleruoti vienas kito skirtumus, prisitaikyti prie skirtingų poreikių, nuolat besikeičiančių sąlygų. Kelyje augimas vyksta daug intensyviau, turi išmokti paleisti ir eiti toliau. Nėra kada kaupti emocijų – viskas vyksta čia ir dabar. Nėra kur jų dėti, nes visą tą naštą teks vilktis su savimi. Taip toli nenukeliautume. Jaučiu, kaip su kiekviena diena lengvėja ne tik mano lagaminas, bet ir galva. Viskas pasidaro paprasta ir lengva. Visiems rekomenduoju išbandyti “bilieto į vieną pusę” terapiją.

Dėkoju, Monika už pokalbį. Moniką Bobinienę galite sekti Instagram’e.  Norite pasidalinti savo įsimintinos ir įspūdingos kelionės po Tailandą įspūdžiais? Susisiekite arba pasidalinkite įspūdžiais  Tailando FB grupėje. Daugiau istorijų ieškokite www.tailandieciai.lt