Tylos stovykla vienuolyne Tailande

Senas įrašas naujomis akimis. Traukiu praeitų metų patirtį ir ruošiuosi naujai!

Kviečiu prisijungti  į mano meditacijų FB grupę, kurioje rasite mano vedamus kursus bei sesijas internetu. Daugiau:

Susitikimai Lietuvoje

Susitikimai internetu

Susitikimai užsienyje

Apie tylos stovyklą ir pagyvenimą Tailande nuo pat mano apsilankymo prieš pusmetį klausimai nesustoja ir, nepameluosiu, tai bene dažniausiai užduodamas klausimas po vizų. Jaučiu, kad atėjo šiam įrašui laikas gimti. Esu apie šią savo patirtį pasidalinusi savo FB puslapyje Apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėje – ieškoti birželio mėnesio įrašų.

Bet apie viską nuo pradžių:

Prieš pat mano gimtadienį turėjau labai „įdomų” mėnesį, pilną ženklų sustoti – buvau neseniai grįžusi iš Indijoje buvusių mokymų, pradėjau intensyviai vesti meditacijų sesijas, prieš pat mūsų atostogas į Tailando šiaurę likus pusei paros iki skrydžio man užkilo temperatūra. ir ne šiaip temperatūra, bet virš 40 laipsnių. Pirma mintis kuri šovė į galvą – dengė (Azijietiškas gripas). Tuo metu itin gerai jaučiau save ir girdėjau savo vidaus balsą (po kiekvieno retreato ar kurso vidinė intucija itin sustiprėja, bet mokytis jo paklausyti tai iki šiol man iššūkis). Šeimyna po ilgų įkalbinėjimų palikti mane vieną namie sirgti išskrido, o aš likau lovoj. 5 dieną tyrimai parodė, kad tikrai dengė (kuo neabejojau nei akimirkai), po savaitės sirgimo ir 39-40 laipsnių temperatūros buvau tokia nusilpusi, kad akyse liejosi, o atsigauti po šios ligos reikia maždaug dar dviejų savaičių. Bet tą kartą nepaklausiau savo vidaus, kuris šaukte šaukė – gulėk lovoj ir nesijudink, paklausiau savo draugės ir išvažiavau su ja papietauti. O tada… tiesiog nepamenu kaip, bet pajutau, kad čiuožiu žeme nusivertus nuo savo motorolerio. Kojom, pilvu, galiausiai veidu. Ačiū dievui, kad buvau su šalmu, tad veide tik nosies galiukas liko perbrėžtas. Gulėjau tvarstomajame ir toks juokas pro ašaras – jei neklausau savęs, vis neišmokstu to daryti, tai kiek dar pamokų manęs laukia? Iki šiol turiu „tailandietišką tatuiruotę” ir priminimą, kuris liks visam gyvenimui – klausyk savęs, moterie. Begulint trečią savaitę lovoj, nepaleidžiant telefono ir kompiuterio iš rankų, neskiriant laiko sau, supratau, kad darosi viduje vis blogiau ir blogiau, atiranda vis daugiau ir daugiau vidinio triukšmo, supratau, kad pradėjau „gyventi kitų gyvenimus facebooke ir instagrame” ir man pačiai reikalinga pagalba, kad išeičiau iš tos būsenos, kuri, pripažinsiu kažkada man buvo normali būsena. Bet pabandžius ir patyrus savo vidinę tylą, vidinis triukšmas tampa ne tik sunkus, bet kartais ir nepakeliamas. Net ir nepabandžius gyventi kitaip, tikiu, kad daug kas pasiekia tašką, kai „viskas užkniso” arba per protą ir minčių srautą jau nebesuvokia nei kas esi, nei kur eini. Birželio pabaigoje supratau, kad vipasanos stovykla man bus ne tik geriausias sprendimas, geriausias grįžimas į save, bet ir nuostabi gimtadienio dovana sau. Ne, ši mintis neukrito iš dangaus. Prieš tai apie vipasaną svarsčiau bene kokius 3 metus – praktiškai nuo pat atvykimo į Tailandą, vis pakalbėdavau su vienais kitais draugais, pažįstamais ar pakeliaiviais, visada užsirašydavau rekomenduojamų vietų pavadinimus, ir kaip niekad buvo aišku, kad vyksiu į Wat Suan Mokkh vienuolyno retreatų centrą pietų Tailande prie Surat Thani. Bet vis neradau tam tinkamo laiko, o ir pasiruošusi tam nebuvau. Viskas, kas vyksta – vyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Aš vienuolyne vėl susibalansavau. Grįžau į save. Nuraminau savo mintis. Mokiausi dirbt su savo protu. Auginau save ir augau. Mokiausi, klįdau, stojausi ir kritau. Gyvenau tik šia akirka, maksimaliai buvau čia ir dabar ir tai buvo pati geriausia, giliausia mindfulness praktika mano gyvenime. Po to – jaučiausi lyg naujai gimusi.

Šis retreatų centras įsikūręs nuostabioje vietoje, apsuptas gamtos

Ar reikia tam ruoštis? 

Didžioji dalis atvyksta nemediduojančių, nepraktikuojančių jokių dvasinių praktikų, tad nenuostabu, kad apie 30% dalyvių iškrenta. Kiekvieną dieną matydavau atsilaisvinusias tuščias vietas. Aš rekomenduoju į šią stovyklą vykti bent prisilietusiam prie dvasinių praktikų, bent patyrusiems meditacijos skonį, tai jums duos bent kiek tvirtybės. Kita vertus – kiekvienam savas kelias, bet nesitikėkite, kad 11 dienų tyloj yra lengva patirtis. Arba aš tokių žmonių nepažįstu.

Budistiniai mokymai

Budizmas turi įvairių krypčių, įvairių interpretacijų. Šis kursas buvo pagal Buddhadasa mokymus. Tai vienas žymiausių Tailando vienuolių. Šiame vienuolyne lankėsi ir Dalai Lama, ir kitų daug įtakingų pasaulio veikėjų, politikų. Šitam retreatų centre nerasite nei vienos Budos statulos, nes Buda turi gyventi širdyje, o ne statulose, o auksu tviskančios Budos statulos su Budos mokymais, deja, neturi nieko bendra.  Pagrindinė praktika šiame centre – anapanasati kvėpavimas (savo kvėpavimo sekimas). Sakoma, kad Buda būtent šios meditacijos metu patyrė nušvitimą.

Taip pat šiame vienuolyne vyksta paskaitos apie Budizmą (ne visuose vienuolynuose yra pokalbiai). Man tai buvo labai naudinga – daug supratau apie Tailando kultūrą, apie žmones, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip.

Čia vienuoliai budizmo nelaiko ir religija. Tai, kas yra įrodyta mokslu ir pagrįsta – religija nė negali būti, tiesa? Visų mokymų esmė yra tavo patirtis per meditaciją ir tavo vidinė tyla, o meditacijos nauda yra įrodyta ne vienais moksliniais tyrimais. Medituojant keičiasi labai daug kas – tu, tavo vidus, tavo energija. O su tuo prasideda ir visi kiti stebuklai – kaip minimum atrodai pora bent metų jaunesnis, stabilizuojasi svoris, geriau girdi save, savo kūną, kas tau tinka, šviesėja akys, širdis užsipildo meile, vidinę kančią, save ribojančius įsitikinimus, baimes pakeičia nauji įspūdžiai, patirtys, džiaugsmas. Tokie žmonės dar kartais vadinami amžinai įsimylėję 🙂 Ir tai tiesa, nes tokie žmonės tiesiog… myli gyvenimą ir save.

Vipasanos dienotvarkė

Buvo vienoda kiekvieną dieną:
4 val. kėlimasis
4:30 skaitiniai ir meditacija
5:15 sąmoningo dėmesingumo praktika judesyje (joga, tai či)
7 val. Dhamma pokalbis su vienuoliu ir meditacija
8 val. pusryčiai ir darbas, jei lieka laiko – poilsis
10 val. Dhamma pokalbis – paskaita
11 val. ėjimo arba stovėjimo meditacija
12.30 pietūs  ir darbas, jei lieka laiko – poilsis
14:30 meditacijos instrukcijos ir sėdėjimo meditacija
15:30 ėjimo arba stovėjimo meditacija
16:15 sėdėjimo meditacija
17 matros ir mielaširdiškumo meditacija
18 val. arbata ir karštos srovės
19:30 sėdėjimo meditacija
20 grupinė ėjimo meditacija
20.30 sėdėjimo meditacija
21 val. ramybė, miegas
21.30 išjungiamos šviesos (nors to nebesulaukdavau, 21:15 jau miegodavau)

Kai kuriuose meditacijų centruose būna tik sėdėjimo meditacija, tai šis variantas būtų prie lengvesnių. Taip pat mane ir mano širdį labai džiugino karštos srovės – lyg ranka nuimdavo visą dienos nuovargį. Taip pat labai džiaugiausi jogos pamokomis (mankštinausi pati, nes dėl sužeisto kelio negalėjau sekti mokytojos), vaikščiojimo meditacijos ir ypač grupinė ėjimo buvo labiausiai laukiamos. Jutau, kaip mano koja kiekvieną dieną vis labiau gyja ir atsigaunu pati fiziškai po kelių savaičių gulėjimo lovoje. Aš asmeniškai tikiu, kad XXI a. žmogui, neturinčiam tokios patirties, vipasanos meditacija yra sudėtingesnis kelias į save, nei meditacija per judesį, dėl to pati savo mokymuose naudoju daug judesio praktikų prieš einant į įprastą meditacijos praktiką, taip tampa kur kas lengviau nuraminti savo mintis, savo protą.

Turintiems sveikatos problemų yra kėdės sėdėti ir, žinoma, meditacijos suoliukai, pagalvėlės ir visa kita, ko gali prireikti.

Karštų stovių baseinai - atgaiva po dienos medituojant

Ėjimo meditacijos vyko aplink šį tvenkinį

Apie tylos retreatų centrą 

Pagrindinis dalykas ką reikia žinoti – jis yra milžiniškas. Vienu metu paprastai būna 100-200 žmonių, maksimaliai gali sutalpinti, berods, 300 ar 400. Man „pasisekė”, su manim dalyvavo dar 70 dharmos brolių ir sesių. Ir, kitaip nei daugelyje kitų dvasinių kursų, praktikų, daugiau dalyvių buvo vyrų nei moterų. Pasisekė įrašiau kabutės, nes, tikiu, viską, ką turim išsimanifestuojant. Visur, kur dalyvauju būna mažesnė grupė nei įprastai ir manęs tai jau nebestebina, nes man būti mažesnėse grupelėse labai patinka ir visuomet prieš važiuojant tiesiog jaučiu, kad ir tą kartą toje vietoje nebus daug žmonių.

Taip pat šis centras yra prie vienuolyno, tad norintiems atvykti anksčiau ar pabūti ilgiau yra galimybė apsistoti pačiame vienuolyne (vyrai ir moterys, žinoma, atskirai). Stovyklos pradžia yra tokia pati kiekvieną mėnesį – prasideda 1 dieną, baigiasi 11 dieną (tik reikia būti jau paskutinę mėnesio dieną pirmoje dienos pusėje).

Meditacijų ‘salė’, kurioje telpa ir keli šimtai žmonių.

Gyvenimo sąlygos

Miegojome vienutėse – celėse, kambaryje buvo tik betoninė lova ir bambukinis čiužinukas, tinklelis nuo uodų (ir ne tik), medinė pagalvė (kuri man buvo per aukšta), gavom po ploną pleduką ir dar „minfulnes” žibintą su žvakėmis bei kelios pakabos drabužiams susikabinti. Gyvūnai – vorai, skorpionai, varlės ir gyvatės buvo mūsų palydovai.

Aš buvau pasiėmusi užsikloti, kitaip būtų buvę šalta miegoti.

Maistas – vegetariškas, skonis – tobulas. Tokio skanaus maisto dar reikia paieškoti. Valgai du kartus per dieną (pusryčiams visada tas pats, bet tik tam, kad ištiesų maisto užtenka kartą per dieną, o kai viduj ramu, savęs užkišinėti 5 kartus per dieną ir noro nebėra).

Drabužiai – laisvi, neaptempti, jokių gilių iškirpčių.

Keletą dienų veikia parduotuvė, kur galima įsigyti svarbiausių higienos priemonių, lietpaltį, žvakių, degtukų, drabužių meditacijai ir pan.

Nei knygų, nei dienoraščių turėti negalima – 11-ai dienų lieki pats vienas su savimi pačiu. O tai, patikėkite, nėra taip jau ir lengva 🙂 Labai tikiu, kad tik išmokus būti vienam su savimi, tik tuomet gali būti su kitu žmogumi. Kol jautiesi neišbaigtas, nepilnavertis būnant vienas, tol santykiai su artimaisiais nėra sveiki – jie labiau pagrįsti nepasitikėjimu, pavydu, ėmimu, o ne davimu.

Įėjimas į mano celę ir numeris 111 - čia praleidau mažai laiko. Aš eidavau pro duris, o pro "ventiliaciją" - mažesni aplinkiniai gyventojai

Vieta, kur visos ryte prausėmės - turėjome instrukcijas kaip naudoti vandenį, kaip valytis dantis, kaip maudytis vonioje ir net naudotis tualetu - kiekvienam žingsnyje buvo mokomasi sąmoningumo

Betoninė lova, medinė pagalvė ir plonas bambukinis čiužinukas, dar pledukas ir tinklelis nuo uodų - viskas, ką turėjom savo kambariuose

Kaina

Už 11 naktų buvimą, įskaitant nakvynę ir maitinimą sumokėjau 2000 Thb (apie 55 Eur). Paprastai kituose centruose moki kiek nori, bet čia nustatyta fiksuota suma.

Patirtis 

Buvo nuostabu jausti ne tik rimstančias savo mintis, bet ir besikeičiančią visos grupės energiją. Mokėmės būti atsakingi už kiekvieną savo mintį, už kiekvieną žodį, už kiekvieną veiksmą. Mindfulness praktika buvo esminė visos stovyklos metu – kaip valgai, kaip elgiesi, kaip eini, ir, žinoma, kaip kvėpuoji. Kvėpavimo praktikos man yra ko gero pačios esminės, ir jaučiu, kad savo kelią tęsiu šia kryptimi. Buvo smagu matyti komunikaciją be žodžių, ypač kai dirbdavome su partneriais ir „susikalbėdavome” akimis.  Valgyti 2 kartus per dieną (ir vieną dieną – 1 kartą) – bene lengviausias dalykas, kur galvojau, kad lauks manęs iššūkis. Medituojant man maisto išvis norisi labai mažai. Grįžusi dar kokį mėnesį valgiau tik pora kartų per dieną, vėliau grįžau į savo normą.

Nors nepasakyčiau, kad buvo man itin sunku, pirmas dienas galvojau išeiti. Bet pati puikiai suprantu, kad darbas su savimi prasideda tuomet, kai negali, nenori, bijai. Tik tose vietose perlipus per save paaugi, o ne tada, kai visada esi ten, kur tau smagu, gera ir patogu.

Pabuvimas man davė labai daug. Visų pirma realiai pamačiau, kaip mes prote susikuriame absoliučiai viską – alkį, skausmą, baimes ir kaip mes galim paprastai tai pakeisti tiesiog nukreipdami savo mintis. Realiai patyriau ir pamačiau, kaip mes patys susikuriame problemas ir kaip nevertinam to, ko turim. Mane labai gerai įžemino ir subalansavo. Po visų tantrų, kundalini, čakrų kursų buvau lengvai „išplaukusi”, jaučiau, kaip mane lyg vandenyną mėto į visas puses. Ši patirtis buvo labai vietoj ir labai laiku.

Ir žinote, kas yra smagiausias ir pats liūdniausias suvokimas? Kad per tas 11 dienų gyvenimas nesustojo ir nieko nepasikeitė, niekas nesudužo, neapsivertė, viskas tekėjo sava tekme, kaip kad būtų tekėję ir man esant. Nei mano vyro, nei vaikų, nei šeimos, nei draugų, artimųjų, nei klientų. įsivaizduokit. Niekieno. Ir ateina suvokimas, kad jei tu išeisi ne 11 dienų, o visam laikui, taip pat niekas iš esmės nepasikeis. Tad mažiau susireikšminimo savo mamos, žmonos, draugės, klientės, kolegės statusu jau dabar nepakenktų niekam. Nes taip tiesiog paprasčiau visiems.

Po meditacijų stovyklos – jaučiausi atjaunėjus bent 5, o gal net visais 10 metų.

Ar kartočiau?

Taip. Kada? Bus matyt – kai tam ateis laikas. ir dar nežinau tiksliai kur, nes tos pačios krypties vipasanos stovyklos yra ir Koh Samui saloje, ir Koh Phangane. Tad keliaujant per šias šalia viena kitos vietas, tyloje įmanoma būti ir beveik 4 savaites (arba jungtis į bet kurią kitą). Be to jaučiu, kaip beldžiasi į mano vidines duris vienas vipasanos centras Tailando Šiaurėje.

Kartais būtina praplėsti save ir savo suvokimo ribas, kartais būtina išeit iš savo patogios komforto zonos. O tiems, kas skaito ir galvoja – nu tai jau tik ne man ar aš negalėčiau – būtina dvigubai.

Kas toliau?

Gyvenimas tęsiasi! Papildžiau savo mokymus budistine patirtimi. Aš pati tęsiu kelią, kurį pradėjau, kviečiu išbandyti ir tave – su mažiau streso, daugiau džiaugsmo, su paprastesniu žvilgsniu į pasaulį, didesne vidine ramybe.

Arba susimatome virtualiai FB Apie gyvenimą džiaugsmo gatvėj. Tailandas